BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Skirtingi keliai

Ką čia matai? Tai kelias.

Koks jis? Vingiuotas, nežinia, kas laukia už posūkio. Bet tu nebijai juo eiti. Viskas atrodo šviesu ir gera. Jokio pavojaus. Net ir už nežinomo posūkio nelaukia nieko blogo, instinktyviai žinai, kad ten bus taip pat gražu ir gera. Nesvarbu, kad matai vos ne tiek pat, kiek gali pasiekti ranka, bet nei kiek nebijai to, kas gali būti ir bus. Tu pasitiki šiuo keliu ir žinai, jog kad ir kas benutiktų, viskas bus gražu ir gera, kad šis kelias veda į kažką dar gražesnį ir geresnį.

O ką matai čia? Tai kelias.

Koks jis? Tiesus ir aiškus. Nėra jokių posūkių, jokių paslapčių. Viskas jau aišku ir nulemta. Atrodo teisingas kelias, bet jauti, jog kažkas jame slypi negero. Net jeigu ėjimas juo yra aiškesnis ir suprantamesnis, tai vistiek žinai, jog pabaigoje tavęs laukia tamsa. “Ne, juk pabaigoje matau šviesą” - tu sakai. Bet įsižiūrėk geriau - kas yra už tos laikinos šviesos? Nevilties žemė ir tamsa, juoda nežinomybė ir baimė.

Pirmąjį kelią siūlau aš. Antruoju keliu dabar eini tu. Aš pats buvau pasirinkęs antrąjį kelią ir už tos trumpalaikės šviesos pamačiau tamsą. Mokykis iš mano klaidos, nes aš pasimokiau iš savosios. Nenoriu, kad klystum. Vienas pats už pirmojo kelio posūkio slypinčio grožio aš nepamatysiu. Padėk man.

Rodyk draugams

Planas kitiems metams

Bematant prakeiksiu bet ką pasipainiojusį mano kely. Iš pradžių dar sodriai ir svariai iškeiksiu. Kad savo tik šlamšto vertomis mintimis pasidalinčiau su išrinktuoju. Ir man mažiau ir išrinktasis ne tuščiom bus. Taip aš būsiu parodęs dėmesį, kurio taip visiems trūksta.

Tada, kai jau būsiu išdergęs išrinktąjį, aplinkiniams pradės atrodyt, kad tai jau ne išrinktasis, o auka. Ir tada iškeiksiu aplinką. Nes jie be mano šlamšto nieko man aiškint negali. Ir taip aš būsiu supažindinęs žmones su savo realijom, o jie savo ruoštu bus supratę mane. Jausis, kad padarė gerą darbą. Pradės galvot, kad tikroji auka - aš.

Tada tą istoriją imsiu pasakot visiems. Jis bus paplūdusi tulžim ir dirbtiniu krauju. Tiesa, tai tebus tas pats šlamštas, bet atrodys įdomiau. Niekas nepažins ir todėl domėsis.

Kai tiesa paaiškės, aš jau būsiu suradęs kitą išrinktąjį. Ir rodysiu jam dėmesį. Aplinka susidomės ir aš jiems dėmesį parodysiu, jie mane supras ir bus dar vienas geras darbas padarytas. Galų gale pradės gandas apie gerus darbus sklisti iš lūpų į lūpas. Tas gandas užsiaugins storą kailį ir taps atsparus falsifikacijai. Tai taps tokia galinga ir kraugeriška tiesa, kad žmonės bus pasiryžę perkąsti vieni kitiem gerkles už drąsą suabejoti.

Galų gale juk norėsiu pagaliau gauti savo teisėtą valdžią. Bet man už tai perkąs gerklę ir jausis padarę gerą darbą. Vėliau pradės jaustis kalti, nes atrodys, kad aš buvau nekaltas. Ir dėl to dar labiau manim tikės. Buvęs eiliniu šlamštu tapsiu didingu, įkvepiančiu, bet vistiek šlamštu. Ir pavadins mane Jėzumi.

Rodyk draugams

Į snukį už šypseną

Apsimeskime, kad vieni kitiems rūpime. Apsimeskime, kad pasauly visgi liko daug šilumos, šviesos ir gėrio. Apsimeskime, kad turime ką valgyti ir kur miegoti. Šiom dienom tai populiaru. Saldi apgavystė. Ir tokios sunkios pagirios po visko. Nes juk vistiek šventės praeis, o mes liksim stovėt kvailai išsišiepę ir galvosim ar tikrai buvom bent kažkiek laimingi pasijautė.

Prieš pat šventes, po paskutinio egzo šiais metais sėdėjom barake. Gėrėm vyną, kažką nereikšmingai kalbėjom. Viena iš jų važiavo namo. Kitos išėjo palydėt ir atsisveikint. Kambary likom mes. Aš jiems ir pasakiau, kad kalėdos yra šūdas. Vienas iš jų dar pajuokavo, kad reikėtų prieiti ir duoti į snukį kiekvienam išsišiepusiam. Paskui grįžo jos, jis pasakė, ką aš sakiau jiems. Visi pasijuokė. Pokštas gi. Pasijuokiau ir aš. Bet ir labai norėjau duoti į snukį. Už šypsenas. Pirmiausia sau.

Gal net kitiems ir nereikėtų duoti. Aš egoistas. Reikėtų duoti sau kiek tik galiu, o jeigu jau liks kažkiek, tada duoti ir kitiems. Bet aš ir bailys. Duoti sau bijau. Ne vien todėl, kad nemalonu būti egoistu. Aš nenoriu skaudinti kitų. Turbūt širdyje aš labai geras. Todėl altruistiškai pirmiausia į snukį duosiu kitiems. O jeigu liks jėgų, tada ir sau truputį. Skaudės jiems, bet gal bent širdyje kiekvienas sau pagalvos: “Yra pasauly dar gėrio kažkiek, va pirmiausia mums davė, o tik kas liko - sau.”

Kalėdos gi.

Rodyk draugams

Privalomos pamokos

Svarbiausia turėti vilties. Ir žinoti, kur ieškoti atsakymų.

Aš nežinau, kas teisinga ir kas ne. Aš žinau, kad niekas nevyksta be priežasties ir jei šiandien man sunku, tai tik todėl, kad kažko išmokčiau. Jei šiandien sunku tau, tai tik tam, kad kažko išmoktum.

Jei šiandien skaudinu tave, tai todėl, kad išmoktum kažko naujo. Lygiai taip skauda ir man. Nes aš ne mokytojas. Nežinau, kodėl atsitinka kai kurie dalykai ir nežinau, kas būna po to. Aš tik jaučiu, kad tai teisinga. Ne aš pasirinkau tokį kelią. Kelias mane pasirinko.

Rodyk draugams

Pareina

Pareina banga. Šįkart bus labai galinga. Žinau ir jaučiu, kad nušluos labai daug. Nepalyginsi su paprastais potvyniais, kokie buvo.

O kol kas štilis, ramuma ramuma. Tyla prieš žiaurią audrą.

Kaip dės, tai nepagailės.

Gal tai paskutiniai įrašai?

Rodyk draugams

Šiandien reakcijos nebus

Šiandien noriu daug pasakyti, bet nežinau kaip. Nežinau nuo ko pradėt ir kaip reiktų baigt. Vis paskaitau ne savo blogą ir užeina didelis noras reaguot, atrašyt čia, bet nežinau, kaip visa tai išreikšti.

Per sudėtinga…

Rodyk draugams

Apie baltą mažą taburetę

Maža balta taburetė vidury didelio kambario. Atrodo taip kviečia ant jos pasėdėti. O juk Tu net nežinai, kiek ji gali pasiūlyti. Todėl abejoji. Abejoji sėsti ar tik droviai pažvilgčioti. Aplink pilna prašmatnių krėslų. Tokių, kokie tau patinka. Dailūs, prašmatnūs, sodrios apelsininės spalvos. Geriau įsižiūrėjus, net gali užuosti apelsinus. Net kartais tariesi sau tyliai mintyse, kad iš tikrųjų jauti apelsinus. Bet tada susivoki, kad dar ne kalėdos ir droviai nuveji šią mintį šalin. Bet ta spalva, ta spalva lieka. Orūs krėslai, atrodo, net nekreipia į tave dėmesio. Jiems pakanka to, kad juos tokius sukūrė. Jiems visada viskas sekėsi geriau, nei taburetei. Gal jie dėl to ir nekalti. Gal kaltas čia kūrėjas?
Maža balta taburetė kartais taip pagalvoja. Tada ima kaltinti kūrėją. Kodėl ją tokią sukūrė. Galėjo juk bent sodria apelsinine spalva nudažyt. Na jei ir ne sodria, tai bent apelsinine.
Tavo mintys po truputį nukrypsta nuo tokios neišskirtinės taburetės ir tolygiai nuvingiuoja prie krėslų. Jie tai jaučia. Jie ima stengtis įtikt. Šiek tiek pasipučia, kad neišsiduotų, jog Tu jiems patinki. Kai kurie stengiasi nurausti. Tai vis dėl tos sodrios apelsininės spalvos.
Pradedi galvoti kurį iš jų čia išsirinkus. Jie jau įžūliai stengiasi įtikti. Bet Tau tai patinka. Tu pati esi drovi ir todėl Tau gera, kai kažkas rodo iniciatyvą. Pradedi jausti, kad gali rinktis ir jauti, kaip po truputį tampi vis išrankesnė. Sugalvoji naujus atrankos kriterijus, o krėslai it patrakę ima stengtis dar labiau. Ir Tau taip gera, kad jie stengiasi. Tu jau žinai, kad vistiek kažkurį iš jų išsirinksi. Gal net nelabai svarbu kurį. Tau daug svarbiau jaustis sunkiai prieinama. Žvilgčioji į kiekvieną iš jų jau nebe droviai, o su tam tikru iššūkiu. Tapai padėties šeimininke. Nors turbūt jau iš anksto žinojai, kad taip visada atsitinka. Galų gale.
O balta taburetė toliau droviai tūno vidury kambario. Neturi tiek drąsos, kiek krėslai. Nes neturi kuo pasigirti. Ji visiškai paprasta. Netgi lakas nuo vienos kojos pradėjęs luptis. Geriau apžiūrėjus būtų galima rasti ir daugiau trūkūmų. Bet ji kiek gali labiau stengiasi jų neparodyti. Todėl Tu iš pradžių net nepastebėjai to besilupančio lako. Ką jau ką, bet slėptis ji moka.
Ji taip nori, kad visgi išsirinktum ją. Ji žino, kad jei nesistengs kaip tie krėslai, nieko nepavyks. Ji bijo, kad net jei ras drąsos stengtis, tai kas nors tik pasijuoks. O jei net ir nepasijuoks, tai jai pačiai bus labai nesmagu. Nes išdrįso. O jeigu visiškai nieko nenutiks, tai taburetė gal net lengviau atsipūs. Trumpam. Tada labai ilgai graušis, kad nesistengė taip, kaip galėjo. Ir vėl ims kaltinti kūrėją. Nes krėslams visada sekasi labiau nei jai.
Bet Tu netyčia pastebi mažą baltą taburetę vidury didelio kambario. Krėslai labai nustemba. Net ir Tu šiek tiek nustembi, kad pastebėjai. Juk nebuvo ko. Bet pastebėjai. Gal tai dėl to, kad iš tikrųjų ir Tu esi labai drovi? Tu vis žvilgčioji į taburetę, tačiau neišsiduodi, kad ji Tau rūpi ir toliau galvoji apie krėslus.
O taburetė labai pastabi. Ji taip ilgai yra tokia maža ir balta ir taip ilgai stovi vidury kambario, kad išmoko pastebėti tai, ką slepia užėję svečiai. Ji ima truputį stengtis, bet per mažai. Ir galvoja: ką išsirinksi?

Rodyk draugams

Rudenį keičia juoda žiema

Viskas tik blogėja.

Gerai nors tiek, kad turiu begalę darbo. Nuolat, nuolat kažką darau. Įpratau miegot po kelias valandas. Diena maišosi su naktim. Kada nors vistiek man visa tai atsilieps sveikatai. Kada nors… O dabar, dabar man reikia bent išgyventi.

Manimi rūpinasi. Savo iniciatyva ėmėsi veiksmų, kad padėtų dėl problemų su akimis. Ir ką aš į tai? Kaip paskutinis šunsnukis atsisakiau. Kad tik pabėgčiau. Kad tik nereiktų nieko galvot.

Vakar naktis prieš užmiegant buvo labai keista. Gulėjau užmerkęs akis, visiškai išsekęs ir žinojau, kad už 4 valandų reiks atsikelt ir būti žvaliam. Atsiskaitymai, pristatymai. Visas tas šlamštas dabar mane gelbėja. Bet tada, naktį, žiūrėjau į save per užmerktas akis. Turėjau tuoj pat užmigt, bet niekaip nebegalėjau. Mačiau savo silpnumą, savo bejėgiškumą. Negaliu taip daugiau. Kai bandžiau su viskuo susigyvent, buvo blogai. Kai bandau pabėgt, dar blogiau. Nematau kelių, bet ir sienom lipt negaliu.

Nebegaliu rasti racionalių paaiškinimų, paprastų sprendimų. Net negaliu galvot iracionaliai. Bandyt leist viskam tekėt savo vaga? Nebegaliu. Keist padėtį savo jėgomis? Jėgų nebeturiu.

Jeigu buvo sunkus ir nykus ruduo, tai dabar atėjo juodžiausia žiema.

Blogas, blogas žmogus.

Rodyk draugams

.

Pagerėjo?

Paskutinis atodūsis irgi stipresnis būna.

Rodyk draugams

Realybė ar beprotybė?

Šiandien ilga diena. Ilga gera diena.

Šiandien supratau, kad būsena gali turėti kūną. Visą dieną buvau vienas. Vienas visom prasmėm.

Iš pradžių tai slėgė. Tai slėgė žiauriai. Tai buvo daug negeros energijos. Dabar jausmas toks, lyg vienuma būtų įgavusi fizinę formą ir todėl nebeesu vienas.

Pradžia į beprotybę? Ar realybė iš kito požiūrio taško?

Svarbiausia, kad dabar kažkaip lengvai jaučiuosi. Tai turbūt beprotybė.

Man sako, kad stengiuosi viską pažinti, suklasifikuoti ir sudėti į atskiras lentynas. Visą gyvenimą, jausmus ir emocijas suvesti į formulę. Sako ne vienas žmogus. Sako mane pažįstantys ir nelabai. Tai gal tikrai beprotybė arčiau nei visada maniau? Nes jeigu mano tikslas bus viską suvesti į formulę ir paaiškės, kad neįmanoma, tai aš nebeturėsiu jokio tikslo. Nebeturėsiu, ką prarast.

Blogiausia visame kame turbūt tai, kad atbuko emocijos ir jausmai. Nebejaučiu jokio tragizmo ir gailesčio sau. Nebejaučiu jokio liūdesio ar džiaugsmo. Keistas jausmas, dar prieš keletą akimirkų jis mane šiurpino, bet ir tai praėjo. Jaučiuosi švarus ir grynas, bet tuo pačiu ir visiškai persipildęs šlamštu. Vienintelis pojutis - tai keistumo pojutis. Aš nebe aš, bet tuo pačiu aš sau esu artimesnis nei kada anksčiau.

Arba suriškit ir išveskit dabar arba nedrįskit lįst vėliau.

O gal pats susikūriau visa tai? Bet jei ir taip, tai ką? Rezultatas netampa reikšmingesniu sužinojus priežastį. Ir atvirkščiai.

Rodyk draugams

←senesni